briškinti

brìškinti, -ina, -ino intr. 1. labai barti: Ant kitų ans taip nebrìškina, kaip ant manęs Užv. Kad pasileido brìškinti, nebėra nei galo, nei krašto Užv. 2. refl. Vž šlaistytis, trintis: Ponas gulia, o katinas aplink tik briškinas Klm.